Aš 31 ir pažintys 21 metų

Šiaulių r. Man nesiseka su ilgalaikiais santykiais. Pasakyk man, ką šiuo metu stebi Galbūt tiesiog per daug gerai jaučiausi savo pačios kompanijoje.

Po ne­įpras­tų moks­lo me­tų rug­sė­jis mo­ky­to­jai Si­gi­tai ar­ti­na­si su dar ki­to­kių, nau­jų jaus­mų pa­le­te Po ne­įpras­tų moks­lo me­tų rug­sė­jis mo­ky­to­jai Si­gi­tai ar­ti­na­si su dar ki­to­kių, nau­jų jaus­mų pa­le­te 1 Nr. Juk visas mokslas apie emocinį intelektą yra sudėtas Testamente. Visa gėrio, tarnystės, atleidimo, tolerancijos filosofija jame.

Na, dar didelė paguoda ir džiaugsmas jai — geri draugai. Jų neturi daug, be galo juos brangina, gerbia ir myli. Jau ry­toj mo­kyk­las už­pil­dys moks­lei­vių šur­mu­lys. Ko­kie bus pri­ar­tė­ję moks­lo me­tai, pri­klau­sys nuo sce­na­ri­jaus, ku­rį kiek­vie­nam ša­lies re­gio­nui brai­žo epi­de­mio­lo­gi­nė si­tu­a­ci­ja.

Su ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis Rug­sė­jo 1-osios lau­kia Dau­gų Vla­do Mi­ro­no gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Si­gi­ta Juš­ke­vi­čie­nė? Ar pa­kan­ka­mai pail­sė­jo­te po ne­leng­vų nuo­to­li­nio ug­dy­mo me­tų?

Ar to­kia­me ne­si­bai­gian­čių re­for­mų, au­gan­čių rei­ka­la­vi­mų pe­ri­ode du mė­ne­siai atos­to­gų su­grą­ži­na vi­sa į sa­vo vie­tas? Žo­džiu, tai la­bai jau­di­nan­tis lai­kas. O šian­dien po to­kių ne­įpras­tų me­tų tu­riu min­ty­se pan­de­mi­ją rug­sė­jis ar­ti­na­si su dar ki­to­kių, aš 31 ir pažintys 21 metų jaus­mų pa­le­te.

L. Purlienė. Apie Zuzaną Pranaitytę ir bendravimą su vyresniaisiais

Kib­ti į dar­bus su nau­ja jė­ga, ener­gi­ja, min­čių skaid­ru­mu ir kū­ry­biš­ku­mu man la­bai pa­de­da va­sa­ros po­il­sis. Jis to­bu­las, jei spė­ji ir pa­ke­liau­ti, ir pažintys hondūro moteris na­muo­se.

Per atos­to­gas aš skai­tau ne tik nau­jas kny­gas, bet ir pa­kar­to­ju anks­čiau skai­ty­tus kū­ri­nius, ku­riuos ap­ta­ri­nė­siu su mo­ki­niais, ieš­kau nau­jo žvilgs­nio, po­žiū­rio į juos, tar­si ir ruo­šiuo­si nau­jiems moks­lo me­tams.

Ži­nau, kad ne vie­nas ko­le­ga ir se­mi­na­ruo­se da­ly­vau­ja, ir daug įdo­mių veik­lų, vie­naip ar ki­taip su­si­ju­sių su dar­bu, at­lie­ka. Su ko­le­go­mis se­ka­me švie­ti­mo nau­jie­nas, da­li­ja­mės aš 31 ir pažintys 21 metų gru­pė­je ir ki­tur in­for­ma­ci­ja apie jas. Tai su­ak­ty­vė­ja ypač rug­pjū­čio mė­ne­sį. Jei jau­ti, kad jau no­ri ei­ti į dar­bą, va­di­na­si, po­il­sio pa­kan­ka — aš vi­sa­da taip pa­ma­tuo­ju. Kaip ma­no­te, ka­da su­grį­ši­te į anks­čiau bu­vu­sias dar­bo vė­žes?

Ir ta­da su­vo­kė­me, kad no­rė­da­mi pa­si­guos­ti ly­gi­na­me šį aš 31 ir pažintys 21 metų pan­de­mi­ją su ka­ru, tik ieš­ko­me sa­va­ja­me lai­ke po­zi­ty­vo — o kas gi da­bar ge­riau nei per ka­rą.

Ir jau gi­lią pra­ėju­sią žie­mą dar gi­liau ir dar jaut­riau su­vo­kiau žmo­nių, iš­gy­ve­nu­sių ir da­bar be­iš­gy­ve­nan­čių ka­rą, tra­ge­di­ją. Mus su jais sie­ja tik su­vo­ki­mas, jog ne­ži­no­me, ka­da vis­kas baig­sis ir iš­vis ar baig­sis. Žo­džiu, ju­de­sys, sku­bė­ji­mas. Ne­leng­va taip dirb­ti, bet iš­mo­ko­me. Ma­nau, ne vie­nam mo­ky­to­jui jis kė­lė ne­ri­mo ir bai­mės, bet sy­kiu ir smal­su­mo.

Mū­sų gim­na­zi­jos mo­ky­to­jai daug įdė­jo pa­stan­gų, kad nuo­to­li­nis mo­ky­ma­sis bū­tų kuo ko­ky­biš­kes­nis. Gim­na­zi­jos ad­mi­nist­ra­ci­ja su­da­rė vi­sas įma­no­mas ga­li­my­bes to­bu­lin­ti IT kom­pe­ten­ci­jas, da­ly­va­vo­me ne vie­nuo­se mo­ky­muo­se, o svar­biau­sia — pa­tys mo­kė­mės, da­li­jo­mės pa­tir­ti­mis. Mes bu­vo­me ne­pa­pras­tai vie­nin­gi ir drau­giš­ki! Ne­gai­lė­jo­me lai­ko nei sau, nei ko­le­goms. Nors iš­ban­dė­me daug IT ga­li­my­bių, su­si­kū­rė­me dar­bo stra­te­gi­jas bei daug me­džia­gos, bet vis tiek grįž­ti į dar­bą, į kla­sę pas vai­kus no­ri­si.

No­ri­si ma­ty­ti vai­kų akis, jaus­ti jų nuo­tai­kas, emo­ci­jas, pasimatymus su autizmo iš jų žvilgs­nių. Ne­ži­nau nė vie­no, ku­ris ne­no­rė­tų grįž­ti. Tai, kad žmo­gus tiek mo­ki­nys, tiek mo­ky­to­jas ra­do pri­va­lu­mų nuo­to­li­nio mo­ky­mo me­tu, dar ne­sa­ko, kad jis ne­no­ri grįž­ti į mo­kyk­lą, į kla­sę pas drau­gus.

Mo­ki­niai ypač pir­mai­siais mė­ne­siais kal­bė­jo, kaip no­ri į mo­kyk­lą, no­ri drau­gų, šven­čių, ke­lio­nių, trūks­ta po­kal­bių ne tik su drau­gais, bet ir su mo­ky­to­jais. Juk žmo­gus ga­li bū­ti žmo­gu­mi tik tarp žmo­nių. Te­ko ir­gi pa­si­mo­ky­ti, ypač pra­di­nu­kų tė­vams, nes vai­kui rei­kia pa­dė­ti, o tik­rai ne vi­si mo­ka nau­do­tis kom­piu­te­riais. Di­de­lę pa­gal­bą tei­kė mo­ky­to­jai, nuo­lat ben­drau­da­mi su tė­vais.

Na, tė­vai, be abe­jo, bu­vo jaut­res­ni nei pa­pras­tai, bet kiek man te­ko su jais ben­drau­ti, ne­ga­lė­čiau pa­va­din­ti tai per­dė­tu reik­lu­mu.

• Negalima atsiskaityti, bet nustoti ieškoti tobulumo Kai aš sugautos Seksas ir miestas Aš visada esu šiek tiek šokiruotas suvokdamas, kad aš esu toks pat amžiaus kaip Carrie ir jos draugai.
• Klaipėdos koncertų salėje.
• Laimis Armonas pasaulio motorlaivių čempionate – as | baltkalis.lt

Aš ir pa­ti esu ma­ma, man taip pat kil­da­vo klau­si­mų, bet pa­si­do­mė­ju­si gau­da­vau at­sa­ky­mus. Taip patarimai rašant anketą pažinčių svetainėje ir į ma­ne krei­da­vo­si tė­vai kar­tais tar­pi­nin­kau­jant kla­sės auk­lė­to­jai ir tek­da­vo at­sa­ky­ti, ko­dėl toks pa­žy­mys, ko­dėl pa­ra­šy­ta n Ma­nau, kad tai tė­vų pa­rei­ga — klaus­ti, do­mė­tis, iš­si­aiš­kin­ti.

Mes juk kar­tu ug­do­me vai­ką. Tik la­bai ne­pa­tik­da­vo už mo­ki­nį tė­vų at­lik­ti dar­bai, tai jau meš­kos pa­slau­ga, ne as­me­ny­bės au­gi­ni­mas, ne ug­dy­mas. Psi­cho­lo­gai pa­ste­bi, kad mo­ky­to­jams kal­bė­ti apie tai, kad jiems yra sun­ku, nė­ra pa­pras­ta.

Kur ran­da­te at­ra­mą? Gal pra­dė­siu nuo to, kas su­tei­kia stip­ry­bės.

Pažinčių moterys šalia Mažeikiai Lietuva

Aš esu ti­kin­ti, esu ka­ta­li­kė. Man vi­si at­sa­ky­mai ir pa­guo­da yra Šven­ta­ja­me Raš­te. Mo­kau­si iš Kris­taus. Net į vi­sus jū­sų pa­teik­tus klau­si­mus ga­lė­čiau at­sa­ky­ti pa­si­rem­da­ma De­ka­lo­gu, bet Juk vi­sas moks­las apie emo­ci­nį in­te­lek­tą yra su­dė­tas Tes­ta­mente. Vi­sa gė­rio, tar­nys­tės, at­lei­di­mo, to­le­ran­ci­jos fi­lo­so­fi­ja ja­me.

SMS Pažintys telefonu

Na, dar di­de­lė pa­guo­da ir džiaugs­mas — ge­ri drau­gai. Jų ne­tu­riu daug, be ga­lo juos bran­gi­nu, ger­biu ir my­liu. Mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos pres­ti­žas? Ši­tas klau­si­mas tik­rai su­dė­tin­gas.

Vis bė­gau nuo jo.

Tai šiuolaikiškas interneto portalas, kurio specializacija — poros paieškos. Čia ieško antrųjų pusių, partnerių seksui ir tiesiog draugų.

Bet vis­gi. To­kiu at­ve­ju no­ri­si kal­bė­ti ap­skri­tai apie žmo­gų. Tai la­bai gi­lu. O pyk­čio ar pa­vy­do pa­gim­dy­ti žo­džiai ne­ga­li su jais kon­ku­ruo­ti. Va­di­na­si, jei tu­ri į ką ly­giuo­tis, iš ko mo­ky­tis ar į ką at­si­spir­ti, ga­li gy­ven­ti ir nau­do­ti sa­vo ver­ty­bių pa­le­tę, ku­ri ne tik puo­šia ta­vo gy­ve­ni­mą, bet ir sau­go jį.

Ar pa­ruo­šia at­ei­ties gy­ve­ni­mui šian­die­nė mo­kyk­la? Ko­kių įgū­džių ir ži­nių ne­su­tei­kia pa­kan­ka­mai? Mes esa­me lin­kę daug ką pro­jek­tuo­ti į at­ei­tį, gal dėl to, kad daug ra­šo­me pla­nų, ku­riems pa­tei­kia­mi ter­mi­nai, ne­ži­nau.

Bet, kai ra­šo­me pla­ną, tuo mo­men­tu mes taip pat gy­ve­na­me, tuo mo­men­tu slen­ka nie­ka­da ne­su­grį­šian­čios mū­sų gy­ve­ni­mo se­kun­dės, mi­nu­tės.

Merginos (mergina ieško vaikino)

No­riu pa­sa­ky­ti, kad mo­kyk­lo­je taip pat vyks­ta gy­ve­ni­mas, jau­nas žmo­gus gy­ve­na ir kau­pia sa­vo pa­tir­tį, ku­ri pa­de­da for­muo­ti ver­ty­bes. Jau­nas žmo­gus gy­ve­na ir na­muo­se, ir kie­me su drau­gais ir vi­sur jis kau­pia pa­tir­tį. Su­au­gęs žmo­gus mo­ky­to­jas, tė­vai, kai­my­nas Ir, ap­skri­tai, aš 31 ir pažintys 21 metų mes ne­ži­no­me, ko mums rei­kės gy­ve­ni­me, mes vis ban­do­me tai nu­ma­ny­ti.

Vie­nas bus lai­min­gas so­din­da­mas gė­les, o ki­tas — ra­šy­da­mas kny­gas.

Iš vienos pusės galvoju juk galėjau tai padaryti per vieną iš daugelio mokyklos vakarėlių, o iš kitos džiaugiuosi jog su ne bet kuo planuoju gulti… Dviprasmiškai pasidalija jausmai ir pas mane, bet vis galvoju kad atsiras tas kuris mane emociškai priims tokią kokia esu ir jokio čia didelio daikto. Tu ne viena! Galvojau kad kaiptik gaunu — nauja patirti, atidarau nauja dali saves, gaunu dar viena buda buti santykyje su kitu. Man rodos, mes kulturiskai perspaudziam jos reiksme, ir dar taip negraziai misoginistiskai.

Vai­ką rei­kia aš 31 ir pažintys 21 metų pa­žin­ti ir tai ne tik mo­kyk­los rei­ka­las. La­bai nuo­šir­džiai apie mo­ki­nių po­mė­gius, lais­va­lai­kį, mėgs­ta­mą da­ly­ką ir pa­na­šius rei­ka­lus esu kal­bė­ju­si in­di­vi­du­a­lių po­kal­bių me­tu su auk­lė­ti­nių tė­vais. To­kie po­kal­biai dau­ge­lį pa­ska­ti­no ati­džiau pa­žvelg­ti į vai­ką, o ką gi jis vei­kia? Ir, pa­si­ro­do, ne tik te­le­fo­ną mai­go, o jei nar­šo te­le­fo­ne, ga­li­ma pa­si­do­mė­ti, kas jam ten įdo­mu.

Ma­nau, tik pa­žin­da­mi sa­vo vai­kus ga­li­me jiems pa­dė­ti bū­ti lai­min­giems da­bar ir at­ei­ty­je. Tai­gi lai­ko la­biau trūks­ta nei pi­ni­gų. Ko­kią ma­to­te at­ei­ties mo­kyk­lą? Mes nuo­lat gir­di­me TV, įvai­rūs so­cia­li­niai tin­klai ir pan.

Sveiki pjaunu žolė followinkit mane

Ne­svei­ka ir ne­tei­sin­ga kon­ku­ren­ci­ja dar­be, šei­mo­je dėl įvai­rių įsi­pa­rei­go­ji­mų ke­lia ne­pa­pras­tai di­de­lę įtam­pą ir bai­mę, dėl ku­rios žmo­gus pra­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, jį ap­nin­ka abe­jo­nės, smuk­dan­čios jo sa­vi­ver­tę.

To­kiam žmo­gui sun­ku ne­pa­lūž­ti. O ką jau kal­bė­ti apie jau­nuo­lius, apie pa­aug­lius, kaip jiems su­vok­ti, kad de­monst­ra­vi­mas sa­vo gy­ve­ni­mo feis­bu­ke dar ne lai­min­go gy­ve­ni­mo ga­ran­ti­ja, kaip, ko­kiu bū­du jiems su­vok­ti, kad žmo­gus lai­min­gas ga­li bū­ti kuk­liai ty­lė­da­mas, ta­čiau gi­liai su­vok­da­mas ir iš­gven­da­mas sa­vo bū­tį, pras­mę.

Isdykauju ivairiai betabu pries kameryte su vibratoriumi. Mano skypes nick: PutyteaX. Esu jauna isdykusi mergina. Zaidziu su savimi per web uz paramele ; mano skype : live:.

Kaip pa­dė­ti jau­nuo­liui su­vok­ti, kas yra tik­ro­sios ir am­ži­no­sios ver­ty­bės? Kas yra gar­bė, ką reiš­kia gar­bin­gai gy­ven­ti? Ma­nau, šian­dien mo­kyk­la, mo­ky­to­jai tu­rė­tų pa­dė­ti jau­nam žmo­gui ieš­ko­ti at­sa­ky­mų, ieš­ko­ti tik­ro­sios, tik jam vie­nam skir­tos ke­lio kryp­ties.

Mo­ky­to­jo pa­rei­ga ne tik sa­vo da­ly­ką dės­ty­ti, bet ir pa­dė­ti jau­nam žmo­gui su­vok­ti, kad ga­li­ma klys­ti, kad klai­da tai ne pa­sau­lio pa­bai­ga, kad iš klai­dų mo­ko­ma­si, kad gy­ve­ni­mas dėl to jam ne­už­da­ro du­rų, o kaip tik gal­būt su­tei­kia nau­jų ga­li­my­bių. Ko­kių juo­kin­giau­sių pa­si­tei­si­ni­mų esa­te iš­gir­du­si iš gim­na­zis­tų?

Ir ka­ti­nas už­šo­kęs ant kla­via­tū­ros su­spau­dė myg­tu­kus, ir kai­my­nas re­mon­tą da­rė sa­vo bu­te, to­dėl ne­ga­lė­jo pa­mo­ko­je da­ly­vau­ti, nes triukš­mas di­de­lis. Vie­ną kar­tą mo­ki­nys pa­ra­šė ži­nu­tę, kad su tė­vais iš­vy­ko į Aly­tų, o pats ma­no gat­ve, pro ma­no lan­gus, pra­ėjo.

Jis tai at­li­ko taip grei­tai ir na­tū­ra­liai, kad iš­jun­gu­si kom­piu­te­rio gar­są ir vaiz­dą pa­ti pra­pliu­pau juo­ku. Gy­ve­na­me la­bai gra­žiai, kū­ry­bin­gai.

Ir ne­la­bai. Kaip Jūs įver­tin­tu­mė­te nu­ei­tus me­tus? Man at­ro­do, kad kaip tik to ir ne­su­vo­kia­me, nors ir ži­no­me. Jau­čia­mės to­kie ga­lin­gi val­dy­da­mi, nu­ro­di­nė­da­mi, smerk­da­mi ar nie­kin­da­mi — o kam to rei­kia, kur tai ve­da?

Juk sa­vo vie­nin­te­les ir nie­ka­da ne­pa­si­kar­to­sian­čias va­lan­das ar die­nas be­pras­miuo­se pyk­čio liū­nuo­se pra­lei­džia­me. O juk ga­li­me ki­taip pa­si­rink­ti. Tai ir nu­ei­tus me­tus ver­ti­nu kaip di­džiau­sią do­va­ną, ku­pi­ną iš­ban­dy­mų, liū­de­sio, džiaugs­mo, at­ra­di­mų.